2018 m. balandžio 10 d., antradienis

Reikia ar nereikia tvoros?

Beskaitant dar vieną straipsnį ir nuomonę, jog tvoros neturėjimas padeda megzti kontaką su kaimynais ir apskritai tai yra gera filosofija - neturėti tvoros, kyla noras pasamprotauti šia tema. Nes mano įsivaizdavimas bei norai laikui bėgant keitėsi. Kaip ir visuomet - viskas priklauso nuo situacijos individualiai jūsų.

Kodėl aš užsinorėjau tvoros, t.y. tvoros neturėjimo trūkumai: (arba kodėl ją geriau turėti)

- nes mano sklype auga grybai ir man nepatinka, kad žmonės vaikšto aplink mano namą ir juos renka. Jie vaikšto ir aplink daržą, kai ten dera žirniai, ir man nepatinka, kad kai kurie grybai jų krepšiuose žali ir žirnio dydžio bei formos
- nes vieną tamsų žiemos vakarą grįžau nakvoti į sodybą viena, ir einant link namuko pastebėjeu kokių 15 metrų nuo manęs tamsoje didelį baltą užpakalį. Tai buvo strinino užpakalis. Ir man vaidenosi, kad jis tuoj prieis prie manęs ir bakstels savo ragais - o man reikėjo sunešti daktus iš automobilio, tai spėkite, kokiu greičiu aš juos nešiojau į namą, saugodamasi to bakstelėjimo
- nes yra šernų, kurie žiemos vakarais ieškodami kažkokių šaknų ar velnias žino ko, išaria žemę, ir visai nesinori kad artų mano sklypo žemę (gerai, kad pasirinko kitą keliuko pusę - mano beržyną). O taip pat nesinori, kad tas šerniukas kriukteltų. Staiga. Netikėtai. Iš tamsos. Chriu.
- nes ziukiai chamai be tvoros lenda visur ir apgraužia obelaites ir kriaušes.
- nes didelis pabėgęs šuo iš kaimo gali staiga iššokti iš už medžių. Jis gal ir koks gerietis, ir gal šuniukas nori tiesiog susipažinti, bet jis vilko dydžio. O tu siūbuoji sau hamake terasoje, atsipalaidavęs nuostabų vasaros vakarą ir tau mažiausiai norisi iššokusio vilko iš už pušies.
- nes kaimuose (kaip ir miestuose) yra daug vargšų asocialių žmogiukų. Ir kai nėra tvoros, jei eina pas tave paprašyti pinigų cigaretėms. Pasiskolinti "forever", kaip sakoma. Man ne tai kad gaila cigaretėms, tiesiog išnyręs ant tavo slenksčio toks tipas, arba užėjęs kada nori į tavo kiemą kartais priverčia krūptelėti. Vienas toks tipas vaikšo su dideliu vilkšuniu. Abudu lyg ir taikūs. Na bet smagiau būtų kitoje tvoros pusėje juos matyti.
- tavo šuniukas, vis norintis pasisvečiuoti pas kaimyno vištas, bėgioja tvoros ribose ir nevaikšto pas tas vištas. Ramu tau. Ramu vištoms. Geri santykiai su kaimynu, kurio vištos.
- jeigu augini vištas, tai kaimyno šuo jų nelanko, lapei sunkiau prasiskverbti. Ramu vištoms. Ramu tau. Lapė lieka nevalgius.

Tvoros nebuvimo privalumai:

- graži filosofija: būkime draugiški - mes atviri visiems ir norėtume kad toks būtų visas mūsų kaimas
- galbūt kaimynas pataps draugu
- sutaupai pinigų. Tvora yra brangus malonumas. Kiekvienas jos metras brangus. O dar vartai. O dar jeigu jie automatiškai atsidaro. O dar jeigu į juos kala žaibas ir jie sugenda ir darkart būna brangūs.
- negražu kai kiekvieno kaimyno tvora vis kitokia - būtų smagu kad būtų vienodos arba tvorų nebūtų, tai kaimo vaizdas būtų harmoningas.

Taigi tokia štai mano gyvenimiškai ir absoliučiai individuali patirtis ir ypatingai subjektyvi nuomonė.

Tvoros aš dar neturiu. Bet labai noriu šiemet įsirengi. Jeigu pavyks - parašysiu, kaip tai padaryti pigiai :) Ir ji tikrai nebus tokia:


2018 m. kovo 26 d., pirmadienis

Fasado užbaigimo darbai

Užbaigti visokius "užbaigimus" dažnai nelengvas uždavnys, nes su jais gali gyventi - trukdyt jie netrukdo. Ir kyla rizika, kad taip ir gyvensi daugel metų. Kad taip nenutiktų, susiimi, pasidarai sąrašą darbų, ir pradedi organizuoti ir darbuotis.

Didžiausią patogumo džiaugsmą teikia žinoma įėjimas iš trinkelių, bet apie tai buvo atskiras įrašas. O štai šalia trinkelių matome visą sienelę, apklijuotą nebrangiu lenkišku klinkeriu:


Jeigu pamenat, jau buvau įgudusi pati savo jėgomis apklijuoti tokiu klinkeriu ir pavėsinės sienas, ir tokią sienelę kitoje namo pusėje, terasoje. Visgi čia siena aukšta, drąsinausi bet neįsidrąsinau lipti. Todėl darbas buvo samdomas ir apmokamas. Užtat greitas ir kokybiškas, ir iškart su tarpelių užglaistymu :) Va kaip lygu, gražu žiūrėti!


Dabar pagalvojau, kad šį įrašą reikėtų pavadinti kaip nors "odė mano tinginystei". Nes aš patingėjau, o tiksliau pabūgau apklijuoti savo švelniom rankom ir cokolį. Aš tikrai buvau pasiryžusi pries metus, bet su orais taip nesisekė... O praeitą vasarą aš niekaip neįsivaizdavau savės klūpančios ir šliaužiojančios aplink namą ir klijuojančios cokolį. Taigi vėl teko pataupyti ir mėgautis samdomo darbo privalumais. Klinkerio plytelės lenkiškos, pirktos IRISE, grafito spalva:




Vaizdas iš arti arti, matosi prilipusi nupjauta žolė :)


Pro katilinės duris praktiškai nevaikštome, nes ten stovi ne granulinis katilas, o oras - vanduo, tai tos durys ir įėjimas reikalingos tik simboliškai. Dėl to neformavau jokiu laptų, užklijuotas klinketis tiesiai ant putplasčio iš viršaus, be jokių ypatingų sutvirtinimų:


Va kaip įsipašo maumedžio laiptai į terasą ir tamsiai pilkas cokolis:


Kadangi aš praeitą vasarą tinginiavau, tai nusprendžiau, kad tai daryti reikia iki galo, ir paprašiau meistro užglaistyti tarpelius sienoje, kur pati klijavau klinkerio plyteles. Pusę buvau užglaisčiusi pati, o vėliau niekaip neprisiruošiau. Tai meistras tai, ką būčiau ruošusis ir dariusi porą savaitgalių, padarė per porą valandų :) Beje, matosi plytelių spalvos nevienodumas, čia tokie lenkiški ypatumai matyt.


Na ir žinoma, gėlynas. Kažkada sprendžiau kaip apskritai man suo  juo elgtis, kad neišleisti pernelyg daug. Labai pigiai kaip besuksi nesigauna, vis tiek viskas kainuoja. Bet manau kad visgi visai gerai prasisukau. Gėlyną kažkada betonavome savo rankomis (įrašas čia). Sprendimas - apklijuoti medį imituojantčiomis akmens masės plytelėmis. Pirkau Kapri salone, mokėjau už 9,5 kv.m 260 eur. O darbas apklijuoti gėlyną kainavo 126 eur. Tai gėlynas (be augalų) kainavo apie 450 eur. O atrodo jis taip, su rudeninėm nuotraukom:


















Viso biudžetas fasado užbaigimo darbų, be akmens masės plytelių ir klinkerio plytelių kainos (klinkeris apie 8 eur / kv maždaug kainavo):

Visokios medžiagos - 123
Gėlyno apklijavimo darbai - 126
Cokolio apklijavimo darbai - 188
Siūlių užglaistymas (dar man siūlės ir pavėsinėje užglaistė) - 132
Aukšta siena prie įėjimo, apklijavimas - 350

Meistras darbą vertino 15 eur / kv m. - toks štai įkainis buvo 2017 vasarą.

O dabar labai jau prašosi nuogrinda, ar ne? ;)

2018 m. vasario 5 d., pirmadienis

Plastikinės lauko durys - rinktis ar ne?

Pasikartosiu, bet statybose vienareikšmiškų atsakymų nebūna. Viskas priklauso nuo to, ko jums reikia ir kiek galite sau leisti :)

Senais laikais analizavau lauko durų galimybes, ir netikėtai atradau, kad tiesą sakant nelabai yra iš ko rinktis. Duris butui yra ženkliai lengviau išsirinkti, nei lauko duris namui - šiam lyg ir keliami nemenki šilumos varžos reikalavimai. Tik bėda tame, kad slenksčio, dažniausiai metalinio, buvimas suardo visą iliuziją, jog galima rasti tikrai labai sandarų variantą.
Apie savo analizę, kokias lauko duris svarčiau, yra šiame straipsnyje, parašymame prieš net 4 metus. O ką ir už kiek pasistačiau - štai čia, pavasarinis mano įrašas 2014-aisiais.

Dabar gaunu klausimus (skaitytojai mums rašo:) ) - na ir kaip, ar patenkinti tuo, kad pasirinkote plastikines duris. Atsakymas - aš patenkinta, bet tai nereiškia kad ir jūs būtumėte patenkinti :)



Aš rinkausi pagal tokius kriterijus: kaina, išvaizda, šilumos varža ir ekploatacija. Dar pridėčiau saugumą mažų vaikučių atžvilgiu. Sakyčiau kainos ir išvaizdos atžvilgiu plastinės durys yra geriausias pasirinkimas. Atrodo tikrai gerai, be to, dera su langais - taigi namo išvaizdai pliusas. 

Apie šilumos varžą. Man pardavėjas tikrai nesekė pasakų ir sakė, kad prie didelių šalčių gali pašerkšnyti metalinė apačia. Kiek pamenu, buvo apšerkšnijusi rakto skylutė, apačia kažkaip nelabai. Dabar štai už lango -8, ir pridėjus ranką prie apačios - tikrai jaučiasi šioks toks oro gūsis. 

Kodėl man tai nesudaro problemų. Aš esu didžiulė tambūro gerbėja. Tambūras mano nuomone būtinas dėl dviejų priežasčių: 1) jame susislepia visi batai, tapkės, krepšiai ir kiti daiktai, kuriuos norisi numesti, netvarkyti ir palikti gulėti - taigi gali pridaryti betvarkę, uždaryti tambūro duris, o namie vis tiek tvarka ir niekas akių nebado. 2) man labai nepatinka, kai lauko durys iškart svetainėje ar valgomajame, tuomet kai šalta ir kas nors įeina į namą - būtinai visi esantys viduje turi kentėti žvarbų žiemos oro gūsį, dažniausiai šaukdami "greičiau uždaryk duris, skersvėjis gi nu".

Yra vienas niuansas su tom mano durimis. Jos yra su šaliduriu, ir kai jas tik uždarai, bet nepasuki raktelio, kad užsirakinti - jos yra ne itin sandarios. Kai užrakini - prisispaudžia ir visi tarpeliai užsispaudžia. Kažkaip aš įpratusi įėjimo duris nuolat užrakinti - nes vaikštome vasaros metu į lauką dažniausiai pro terasą, o žiemos metu išvis slepiamės viduje. Jeigu laikyti neužrakintas lauko duris, o už lango minusas - tuomet tikrai gali išeiti šiek tiek šilumos. Pasyvių namų gerbėjams tas šiek tiek būtų matyt košmaras :)

Kuo plastiko durys laimi prieš sunkias storas, kurias dažnai pasirenka pasyvių ar puspasyvių namų savininkai - na, jeigu yra mažų vaikų, kurie mėgsta kaišioti pirštus tarp durų ir ne tik, tai kažkaip su tom sunkiom man širdis būtų labai nerami. Čia apie tokį niuansą man vienas bičiulis, įsistatęs super brangias sunkias storas duris, pasakojo - sako, su plastiku būtų ženkliai mažiau adrenalino, o tai bėgioja vaikai, varsto tas duris, tranko, o jam net silpna darosi. Apie tokius dalykus, rinkdamiesi duris juk negalvojame. O gyvenimas po to parodo kas iš tiesų yra svarbiau. Vėl gi - kaip kam.

Tikiuosi, mano atviras ir nieko neslepiantis įrašas bus naudingas darantiems sprendimus. Gal dabar yra kokių naujų sprendimų, bet abejoju. Tiesa, po tokiais mano įrašais pradeda dėti visokių nuorodų nemokamos reklamos mėgėjai - tai aš su jais nieko bendro neturiu, trinti jau nusibodo, tai traktuokite tai kaip antireklamą :)

Beje, labai puikus sprendimas buvo padaryti duris su "priedurniu", t.y. šaliduriu. Labai dažnai reikia ką nors įnešti - praplatini praėjimą ir įneši, o kai gyveni name, tai nuolat atsiranda toks poreikis. Tai žinoma, kažkiek mažina šilumos varžą, bet man su mano situacija - labai puikus sprendimas, džiaugiuosi juo.

2017 m. gruodžio 2 d., šeštadienis

Trinklelės plius sumanios rankelės lygu įėjimas į namą

Šio rudens didysis darbas  - įėjimas iš trinkelių. KAIP aš jo laukiau. Visų pirma namas be normalaus įėjimo atrodo tikrai nekaip. Tačiau ne tiek estetika, kiek noras patogiai įeiti ir išeiti iš namų - štai ko tikrai trūko. Vasaros metu vaikščiojom visi pro terasą, tačiau atėjus šlapiam šaltam tamsiam periodui norisi eiti pro tambūrą. Na ir apskritai labai jau norėjosi užbaigti fasado apdailos darbus, ir įėjimas iš dalies yra to dalis - su juo galiu konstatuoti fasado užbaigimą :)

Taigi kaip padaryti aikštelę iš trinkelių? Ją tikrai galima padaryti savo jėgomis, net iš pirmo karto.

Iš kokių etapų susideda toks "projektas"
1. Komunikacijos - po aikštele gali eiti pavyzdžiui elektros laidai, tai reikėtų nepamiršti juos pravesti
2. Nusipirkti klinkerio - jis palyginus nebrangus, o štai cemento reikia nemažai ir tai sudaro kartu su žvyrų didesniają biudžeto dalį
3. Pasidaryti pamatus - gali būti juostiniai arba poliniai
4. Iš vertikalių trinkelių statosi pirmosios laiptų pakopos sienutė
5. Visą aikštelės suformuotą vidų užpilti storu sluoksniu (ne mažiau kaip 20 cm) žvyro. Dėl to nereikės dėti jokios armatūros (šaltis žvyro neiškilnos)
6. Tuomet užbetonuojama pirma pakopa - lygiai su sudėliotų vertikalių trinkelių viršumi.
7. Tuomet dedamos antrosios pakopos (mano atveju - jau aikštelės) vertikalios trinkelės.
8. Vėl pilama žvyro tiek, kad liktų vietos ne mažiau kaip10 cm storio betono sluoksnio aikštelei
9. Išbetonuojama aikštelė -laukiama kok išdžius
10. Betonui išdžiuvus trinkelės klijuojamos elastingais šalčiui atspariais klijais (Knauf geri)
11. Išdidžiai statot koją ant civilizuoto paradinio įėjimo :)

Suprantama, kad iš žodinio aprašymo nė velnio nesuprasi, taigi viskas su nuotraukomis toliau nuo pat pradžių. Štai kokiais kelis metus laipiojome laiptais :)


Pati pradžia - atradimas, kad elektros laidai, skirti vartams, ūkiniam pastatui ir t.t. išlenda iš po pamato ir yra trumpi:


Kviečiam elektrikus ir ilginame laidus - jų prireiks vėliau:


Tuomet perkame trinkeles - pasirinkimas - paprastos, šviesiai pilkos, Senukuose. Skaičiuojama tiesiog kvadratais, pradžioje pirkom 500 vnt, po to nusipirkome dar 30 vnt. Išmatavimai: 100x200x50 mm :


Taigi mūsų pamatai yra juostiniai. Čia nuotraukoje matosi išbetonuota pirma pakopa, o po ja jau supiltas žvyro sluoksnis (apie 20 cm):


Štai vaizdelis tos pakopos iš viršaus. Pradžioje laukia pabai kruopštus darbas: sumontuoti atramines lentas, kurios turi būti labai lygios - jos laiko vertikalias trinkeles ir tarnauja kaip klojinys. Kai klojinys sumontuotas, tiesiog prie jo viena po kitos statomos vertikaliai trinkelės. Sustačius užpilama betonu iškart.


Betonas užpilamas lygiai su trinkelių paviršiumi:



 Čia kampas matosi pirmosios pakopos:


Svarbu paminėti, kad trinkelės ilgis yra 20 cm, o pakopa patogi kai jos aukštis apie 17 cm. Uždėjus ant vertikalių trinkelių horizontalias - gaunasi bendras aukštis 20 + 5 cm. Todėl reikia įgilinti vertikalias tiek, kad bendras nuo žemės aukštis galutiniame variante taptų 15 ar 17 cm (man 20 cm pakopa jau per aukšta ir nepatogi). Sluoksnis apačioj toks: žvyras, tada betonas, ant betono trinkelės, vėliau viduje - irgi betonas:


Lygiai tokiu pat principu daroma antra pakopa - sustatomos vertikaliai trinkelės į suformuotą klojinį. Tuomet užpilame į vidų žvyro, jo reikia ne mažiau kaip 20 cm, jokios armatūros nedėjome - nes žvyras - gera pagalvė ir neturėtų leisti skilinėti betonui:



Užbetonuojama aikštelė betono sluoksniu, kurio storis mažiausiai 10 cm:


Iškart paaiškinsiu apie pakopos pagrindo plotį. Jis yra 0,5 - 1 cm mažesnis nei trinkėlės ilgis + jos plotis. T.y. pakopos paviršius - tai viena plytelė išilgai ir viena statmenai - tai 30 cm.


Bet kadangi ant viršaus kraštinė trinkelė kiek išlindusi (0,5 - 1 cm) - tai pakopai pagrindas yra tiek ir siauresnis, kiek tas norimas išlindimas:


Grįžtame prie stadijos, kai tik išbetonuota:


Betonavimo technika tokia, kad iš pradžių užbetonuojama tokia aikštelė, kuri neliečia namo ir kolonos. Tam, kad betonuojant ir lyginant paviršių su lenta, galima būtų laisvai su ta lenta manevruoti (braukyti):




O kai ši dalis išdžiūna, tuomet nuimamos lentos ir lengvai užbetonuojami tie plyšiai. 

Na ir dar toks niuansas su namo cokoliu. Kažkada bemūrijant nusprendėme kad reikia pakelti durų ir vitrininių langų slenksčius, berods 12 cm. Dėl ko būtent - jau patys neprisimenam (berods dėl šalčio tilto ar pan.) - tai sudarė kelis kartus problemų. Nes tas išbetonuotas paaukštinimas lieka nepšiltintas, plius susidaro aukštas slenkstis išeinant į terasą ir į šią aištelę. O aukšto slenksčio nesinori, todėl jį padarėmė maksimaliai mažą - tik kokius 5 cm. O tai reišia, kad aikštelė formuojama aukščiau nei visas namo cokolis. Čia nuotraukoje matosi kad jau išbetonuota aikštelė siekia apkalimo lentutes:




Todėl apatinė lenta atplėšiama ir atitinkamai pasiaurinama.... Sudėjus trinkeles - štai toks vaizdelis, matosi kad pasiaurinta apatinė apkalimo lenta:


O štai tas slenkstelis - kokie 4 - 5 cm (juoda juosta) Po to jį apdailinsime tokia pat šviesia lentute kaip ir visas namas:


Taigi kai išbetonuota aišktelė išdžiūna - maždaug po 3 dienų - klijuojamos trinkelės. Instrukcija parašyta ant klijų maišelio. Tepamas sluoksnis, prabraukiama su "šukom" ir dedama trinkelė. Tėtis klijavo nuo namo sienos (tos vietos kur nuotraukoje atremtas gulsčiukas):


Susidaro keli plyšiai, kuriuos po to reikia užpildyti betonu. Visų pirma, keli cm tarp trinkelių ir durų slenksčio (pamato):


Dar šalia kolonos, išklijuotos klinkeriu:


Medine kolona - rąstas - jis irgi atsidūrę ne virš trinkelių, o įgilintas į jas. Medine kolona remiasi ne į betoną, o į metalinį varžtą su poveržle (kad nebūtų kontakto su drėgme). Tas susiformavęs kavadratukas bus užpildytas skalda:


Kas liko dar nepadaryta: reikės nupirti akmens dulkių ir užpildyti visus tarpelius tarp trinkelių. Būtų aišku nelaukti ilgai, nes nesinorėtų kad ten prisikauptų purvo...

O čia meistras :) 


Vienam tikrai sunku tokį darbą daryti, todėl teko samdyti pagalbininką. Šįkart pavyko kaime surasti norintį dirbti vyruką, jam mokėjome 20 eur per dieną. Jo pagalbos prireikė 4 dienom.

Na ką gi, štai vaizdelis tvarkingai atrodančio namo įėjimo :)


Žengiam patogų žingsnį :)


Biudžetas paprastas:
Trinkelės kainavo jau nepaenu tiksliai bet sakymim 80 eur
Žvyras 50
Cementas 50
Klijų prireikę 2 maišų po 25 kg, sakykim 20 eur
Darbininkas 80 eur
Viso 280 eur :)
Beje, aikštelės plotas - apie 10 kv m. 

2017 m. rugpjūčio 27 d., sekmadienis

Įkvėpimai iš Garden Style 2017. Svogūninės gėlės

Jeigu jūs perskaitę įrašo pavainimą pagalvojote, kad štai pasėdėjusi ant kietos konferencijų salės kėdės keletą valandų aš staiga pulsiu pirkti daugybę tulpių, narcizų, krokų, česnakų... nebūsite labai teisūs. Būsite teisus, bet ne taip. Meilė svogūninėms gėlėms bręsta manyje kelis metus. Ta meilė ir susižavėjimas yra jaunesni nei meilė natūralistiniam apželdinimui.

Vakar buvau "Garden Style 2017" konferencijoje, kurios šių metų tema buvo tokia "mano" kad aš absoliučiai mėgavausi kiekvienu pranešimu. Galbūt todėl, kad per penkerius metus visiškai atsitiktinai užtikus natūralistinio apželinimo nuotraukų internete ir man tai pasirodė taip tikra, netgi taip lietuviška (nors tai buso Piet Ouldolf'o darbai) - dabar štai jau puoselėju ir tobulinu SAVO mažutę olandišką bangelę... Kažkaip jaučiuosi pasirinkusi teisingą kryptį. Žinot, tas jausmas, kai kuo gylyn tuo vis daugiau malonaus pasitikėjimo, kad taip ir tūri būti :)

Grįžtant prie svogūninių gėlių temos. Na, tai kad man patinka gigantiški česnakai - jokia paslaptis. Aš kukliai ir nedrąsiai po truputį pakaišioju krokų, ir tulpės mane žavi labai, pavasarį džiaugiuosi jų kupstu gėlyne. Vienu kupstu, bet tokiu mielu. Na o narcizai - mano svajonė, aš dievinu jų kvapą. Jie žydi per mano vardadienį, kaip ir alyvos bei pakalnutės, ir visa tai kvepia dieviškai. Kažkada sau pasakiau, kada nors, kada nors...kažką panašaus...


...čia kalbant apie narcizų grožį, į tobulą veją prašau nežiūrėti, tai pašalinis visiškai nereikalingas dalykas :)

Pavasarį stebint tuščią gėlyną, man kilo mintis, kad juk taip nuostabu būtų jeigu iki tol, kol ūgtels ilgametės gėlės (kurios kovą yra nukerpamos iki žemės) - kad gėlynas būtų pilnas žiedų. Pradžioje kovo mėnesį krokai - jų keli būreliai taip džiugina akį, išalkusią po žiemos spalvų... O jeigu jų būtų daug?!


Štai kaip gėlynas atrodo kovą, česnakai - didžiausias žalias džiaugsmas, žadantis gegužės pabaigoje spalvų. O juk tai tuoj tuoj gali sužydėti melsvais, baltais ir saulėtai geltonais krokais!


O po to tulpės. Aišku, sakysite, daug išlaidų, o po to kask tuos svogūnėlius ir džiovink, po to vėl sodink... Čia teko paskaityti Geltono Karučio straipsnįkuriame yra stebuklingas patarimas sodinti svogūnines gėles tiesiog giliau - 30 cm gylyje, ir tuomet jos a) nesidaugina b) auga 20 metų. Taigi ketinu tai išbanyti savo kailiu ir labai viliuosi, kad mano svajonė džiaugtis žydinčiu gėlynu ankstyvą pavasarį išsipildys :)

Na o gegužės pabaigoje pradės žydėti mano nuostabūs česnakai, štai jie:


Taigi 2018 metų pavasarį, gavusi patvirtinimą Garden style 2017 guru, jog taip galvoti ir svajoti yra N O R M A L U, tikiuosi nustebinti vietinius paukščius, vabzdžius ir save žydinčiu gėlynu. Krokai juk net pro sniegą žydi! O sako kai kurie, kad stebukų nebūna ;)